\ eiti | atgal /



švelnumas

negaliu ištraukti negaliu nes jos
barška tai žuvys perdžiūvę akys
sunertos balkone ant kaprono virvelės
tai akys išsitempę tarp medvarščių
atšokusio špakliaus dviratininko
minančio sėdyne į priekį per gatvę yra taburetė
dvi moterys dulkina kilimą dulkina mano
ausis galvoje visas kiemas net aidi iš boilerio
uždarytas švelnumas saugikliai
darželio kieme krokodilas
betono pilis ir būdelės karstyklės
smėlio dėžė supynės vaikai
ir auklytės žydras dangus kurį skauda
kai lipu pasivaikščiot ir nukrentu prūdas
guli prikaltas su švendrais tai nendrės aš ištariu du
patupdyti žvejai sumeta tai ko prisikasė meškeres
varlės ten kurkia tritonai mauroja ir aš
vis tolyn nes švelnumas mina mane
nes švelnumas suspardo
bėgantį apie tuos vandenis prie rusų mokyklos
du tryliktokai dabar guli prūdo dugne
meškerioja vaikų kojeles vasarą neikite ten
neikite žiemą jie slidėmis čiuožia
anapus akimirkos vidiniu ledo paviršiumi
kurį surūkysiu keliaudamas dviračiu
žardininkuos simonkėj budelkiemy
didelis baltas betoninis triušis jis meldžias
matau kai jau viską buvau aš aplankęs
net mergaitę sibiras vardas jos didelis baltas
betoninis triušis betoninis triušis
dabar didelis baltas tai jis
šis betoninis aklas
švelnumas


oziris

jei sienų pasaulis turėtų akis būčiau vėjas
jei vėją kas iškrapštytų iš mano galvos
būčiau peilis
jei kas sugebėtų geležtėmis pjauti į išorę
būčiau kaip ežeras
jei nors kartą kas būtų jį išžiūrėjęs
užmerkdamas viską kas buvo jame susapnuota
sakytum ne akys o kitas žudantis vyras
jei būčiau mergaitė
niekada neišeičiau iš savo
kriauklelės ją vilkdamas
jauti tai tik lapų krūva vėjas kurią išnešioja
po ežerą lyg atsispindintį veidą
geležtėje kuri nesi tu tik ruduo
pamatų duobėje kvarkiantis gyvis
varlės į pietus neišskrenda
pietūs anapus pusiaujo žemiau juosmens
nepasiekiamo tartum batų raišteliai
sėdinčiam vežimely oziriui:
kam tau batų raišteliai
kam tau vėjas ir ežeras
kam mergaitė ir sienos
jei pats būtum savim
viso to nereikėtų


karstyklės

nebylumas gražina akis
miglai vejančiai vėją
įvykusiam šaltyje
šiapus ašigalio miesto
tai mačiau aš lede
virš užšalusios kūdros
apsnigtam jos paviršiuje
mėtėsi pėdos -
viso pasaulio gyvųjų kalba -
ir niūrus metalinių karstyklių
šešėlis prie meldų.
keturi juodi apskritimai toj vietoj
kur prasideda kitas regėjimas
žodžiams nugrimzdus
į padumblavusį kūdros akivarą
į nutylėjimų laiką keturiomis įsibridus
(kuris kaip dabar paaiškėjo
buvo atminties praradimas) -
raudoni išvalytų daiktų stačiakampiai sniege
prie žodžių metalo prišalęs liežuvis


tuščias tamsus

aš esu savo tėvas
pats buvau
juo dar tapdamas.
motina?
kas maitino mane kai dar žįsdamas
savo pieną traukiaus iš sapno
iš gatvių ir geto
šį triukšmą sukūrusio
aš esu motina nors
nebepamenu
jokios sueities jokio
skausmo įnešusio mus
visus į šį tirštą rūko tikrumą
aš esu brolis sau savo paties
sesuo ir brolis kitos
moters kurios nepažįstu
(esu matęs ją kartą)
aš pats
esu savo kūdikis
iš somnambuliško
miego pradėtas
nežinau
kada baigsis šitas gyvenimas
kaip šis aš pasitrauks
iš artimųjų savo pasaulio
iš tolimųjų savo pavidalo

tuščias
tamsus
nuašėjęs


žemės agonija

žemės trauka lyg agonija
žemės trauka
lyg agonija kūnas
kuris tave neša
žemės agonija
žemės agonija
mėlynas rudas ir mėlynas rudas
ir žydras ir juodas ir baltas
oda

nuogas kūnas ir rudas
nuogas kūnas ir rudas
tavo rankos tavo kojos
galva
lyg arbūzas

imk ir valgyk mane
imk ir pjauk

nes šiandien yra peilis
nes šiandien yra peilis

tavo žvilgsnis
atsargiai
šukuoja man galvą
tavo rankos
atsargiai
šukuoja man galvą

o gal tai tiesiog dirbtinis banginis
gal tai tiesiog dirbtinis banginis?
kybantis danguje
tavo kūnas
primenantis dujų balioną

gal tai tiesiog sapnas
gal tai tiesiog
sapnas?

žemės agonija
žemės agonija
juodas bangas apkabinęs šešėlis

tavo rankos
šukuoja man galvą
tavo rankos atsargiai šukuoja man galvą

tai mano galva

mano galva jūros stiklinėje
mano galva

kompo ekranuose
tavo krutinėje mano galva
pilna poledynmečio speigo
mano galva
tavo rankose

tavo rankos
du peiliai 


\|/ \|/ \|/